5/04/2014

Baltiškas šaknis dizainerė V. Marė atrado už Atlanto

Dizainerė Vilma Marė, sugriuvus Berlyno sienai, iš Lietuvos paskui meilę išvyko į Ameriką, o po daugiau nei 20 metų grįžo į gimtąjį Kauną. Sako, iš meilės tėvynei. „Paradoksalu, bet Lietuvą ir jos unikalumą atradau būtent gyvendama už Atlanto“, – prisipažįsta dizainerė, Jungtinėse Valstijose atradusi ir asmeninę laimę bei išgryninusi savo kūrybos braižą.

Žiūrėti LRT laidą

Vėl kauniete tapusi Vilma atskleidžia, kaip tapti verta dėmesio svajonių šalyje – Amerikoje, ką reiškia tautinis identitetas ir kurias Lietuvos moteris svajoja aprengti.
Ameriką vadina kultūriniu kalėjimu
Vilma Marė – tokiu vardu prisistato labai nuoširdi, bet kartu tvirta moteris, jau daugybę metų gyvenanti svetur už Atlanto, tačiau be galo mylinti savo tėvynę.
Vilma gimė Zarasuose, užaugo Kaune, dar Lietuvoje įsibėgėjo kaip dizainerė, tačiau vieną dieną, vos tik griuvus Berlyno sienai, bematant išvyko – į Jungtines Valstijas. Istorija lyg ir romantiška – iškeliavo jauna moteris į Niujorką visai be pinigų, su didelėmis viltis ir paskui meilę.
„Įspūdžiai iš tų laikų įdomūs tuo, kad atvyksti į tą svajonių šalį ir tikrai esi menkai tam pasiruošęs. Neturėjau nei darbų rinkinio, norėjau kurti, tikėjau, kad ten viskas bus lengva ir pasiekiama. Turėjau penkis dolerius.
Teko užsidirbti Šeremetjevo oro uoste, iš kurio skridome: vienai užsieniečių šeimai reikėjo pagalbos, jie klausė kažko, dabar nepamenu ko. Aš vienintelė visame oro uoste mokėjau anglų kalbą tuo momentu, aš jiems padėjau, jie man atsilygino“, – prisimena pašnekovė.
Tolerancija ir mandagumas – didžiausias Jungtinių Valstijų pamokas įvardija Vilma. Pragyvenusi už Atlanto daugiau nei dvidešimt metų, Ameriką lietuvė vis dėlto vadina kultūriniu kalėjimu.
„Kadangi auginau savo vaikus baltiškais principais ir palaiminau juos pagal mūsų protėvių tradicijas, ir paskui pasigyriau, kaip tai įvyko – Kauno santakoj su krivio Trinkūno pagalba, tai aš buvau įvardinta draugų kaip praktikuojanti nacistinius požiūrius. Nes ten yra supratimas, kad yra viena rasė – žmonių, o visa kita yra atsiskyrimo tikslai.
Man tiktai sekasi pateisinti save, kad mes esame nykstanti tauta, kad aš prisidedu prie to nykimo, nes išvykau, vaikai gimė Amerikoje, ir to negaliu pateisinti, todėl mes čia, Lietuvoje, mokomės, dainuojame, kankliuojame. [Toks jų požiūris] mane labai įžeidė, nepatiko ir aš noriu gyventi Lietuvoje“, – prisipažįsta pašnekovė.
Siuvo ortodoksų žydų kaimelio moterims
Į Lietuvą Vilma stengdavosi grįžti kasmet – Kaune siuva drabužių kolekcijas, kurias veža į Jungtines Valstijas. Savame krašte pranašu nebūsi – seną tiesą įvardija moteris, vis dėlto šiandien gimtojoje šalyje besijaučianti tvirčiau ir kaip kūrėja, ir šį kartą pasilikusi čia ilgiau – vieneriems metams. Abu jos vaikai Kaune lanko lietuviškas mokymo įstaigas, kuriose puikiai bendrauja motinos gimtąja kalba.
Tačiau Vilma neliks čia visam laikui: už Atlanto jos laukia mylimasis – suomių kilmės amerikietis, sutiktas kaip spaudos atstovas po Vilmos laimėto sidabro medalio dizaino konkurse. Be to, Amerikoje liko ir klientės.
„Po nevykusio pirmojo bandymo dirbti aukle aš pradėjau ieškoti, kam galėčiau siūti. Patekau į tokią subkultūrą kaip ortodoksų žydų kaimelis, kur moterys du kartus per metus labai rūpinasi apranga. Vestuvės vyksta visą savaitę ir kiekvieną dieną moteris apsirengia ką nors naujo. Siuvau joms. Ir jos sakė – skanu. Apsivelka ir sako – skanu“, – pasakoja Vilma.
Kiek reikėjo įdėti darbo, kad Amerikoje būtų pastebėta? „Suprasti avangardą, daug perskaityti teorinių knygų apie postmodernizmą. Tai yra svarbu, jei dalyvauji konkursuose. Negali kalbėti, kad mano inspiracija yra kažkoks vienas vaizdinys, perkeltas į kitą vaizdinį – tai banalu. Turi būti koncepcija, turi būti pagrįsta mintis ir man tas labai patiko. Šiuo atveju aš atradau savo prigimtį“, – tvirtina Vilma.
Savo prigimtimi Vilma vadina atrastą senąją baltų epochą, kupiną ritmiškų, dailių, nuoseklių linijų, kurias dizainerė išvydo baltiškuose žalvario papuošaluose ir perkėlė į šiuolaikinę medžiagą – virtą vilną, kaip pati dizainerė sako, audinį, pasirūpinantį pačiu savimi. Kartu su modernia siuvimo technika atsirado Vilmos Marės baltiškas stilius. Tęsti tradicijas manęs nedomino, prisipažįsta ji, daug labiau masino transformacija ir autorinės technikos paieškos.
„Dar viena iš tų transformacijų buvo medžio drožyba. Pasiėmiau verpstelę, išmatavau visą jos perimetrą, visas išpjovas, viską sudėjau, padauginau iš žmogaus proporcijų ir gavau iš verpstelės sijoną. Visas tas 99 iškarpas susiuvau kaip verpstelėj, sudėjau viską ir gavau nuostabų vaizdą“, – sako dizainerė.
Vaikystėje tautos kultūra buvo priešas
Iš kur toks Vilmos domėjimasis baltiška kultūra, tuo, ką turėjo mūsų protėviai? „Gatvėje manęs klausia, iš kur jūs tokia? Darbe manęs klausia – jūs kitokia, iš kur jūs tokia? Tie klausimai turėjo rasti atsakymą. Vien tik pasakyti – aš iš Lietuvos, aš iš Pabaltijo – yra trumpi ir nepatenkinami atsakymai sau pačiai. Kai gauni tokį klausimą, tai grįžęs namo vakare dar prisimeni, dar pakontempliuoji ir renkiesi tam tikrą literatūrą atsakyti į tuos klausimus“, – sako dizainerė.
Jei ne Amerika, matyt, senoji baltų kultūra nebūtų taip sužavėjusi, prisipažįsta būtent joje šiandien savitumo ir stiprumo ieškanti Vilma, be menkiausio kartėlio ištardama – Lietuvoje šaknų tikrai neturėjusi.
„Mama dalyvavo tautiniame ansamblyje, dainavo, bet tai buvo tik suaugusiųjų reikalas, aš sėdėjau namuose ir žaidžiau su lėlėmis pati sau viena. Man tuo metu tautos kultūra ir visi liaudiški ansambliai buvo priešas, nes jie atėmė mamą. Kai žmogus užaugi be gilių tautinių šaknų, tai pavirsti į tą medį, kuris turi negilias šaknis – eglę. Eglė žalčių karalienė. Eglės pirmos virsta, kai būna uraganai, eglės pirmos išvyksta į užjūrius“, – mano Vilma.
Pirmos klientės Amerikoje buvo architektės ir galerininkės – moterys, kurioms reikėjo išsiskirti išvaizda, tačiau tai padaryti neagresyviai ir neperlenkiant lazdos. Dabar savo parduotuvėje Vilma neretai išgirsta prisipažinimų iš, kaip vadina, savų gentiečių – klienčių, turinčių gudiškų, lenkiškų ar prūsiškų šaknų. Apgaubia šias moteris Vilma moteriškumu ir paslaptimi – lyg iš senovės mitologijos. O paskutinę savo kolekciją sukūrė valdovėms – šių laikų stiprioms, įtakingoms, galingoms, bet vis dėlto – moterims.
„Kuriu aprangą, kuri Amerikoje atstovauja kategorijai „after five“: eini į darbą, o po darbo – į parodos atidarymą ar pristatymą. Išlaikai ir išeiginio rūbo reikalavimus, ir darbe patogiai jautiesi. Dar vienas bruožas, kurį tikrai turiu paminėti: mano tekstūruotės ir visos konstrukcijos linijos – kodėl jos eina į viršų? Mūsų protėviai mėgo daryti taip: vieną dieną nešioja rūbą, išsiverčia vakare, tą rūbą pakabina, netgi lauke, jeigu drėgnas oras. Taigi savo švarkelį reikia pasikabinti išvirkščią ir lietutis tau padės – kūno palikti kvapai su lietaus pagalba išnyksta. Mūsų protėvis atiduoda [drabužį] gamtai motinėlei pasirūpinti higiena, o kitą dieną jau nebeišverčia, o rengiasi išvirkščią. Tais laikais tai buvo gražu, tai buvo mūsų stilius“, – pasakoja dizainerė.
Svajoja kurti drabužius prezidentei
Iš kur estetikos poreikis? Tai moteriškumo galia, šypsosi Vilma, tačiau iškart prisipažįsta kurianti estetiką, kurios pačiai kadaise, gyvenant nepritekliuje, labai trūkę.
„Tapau dizainere, nes reikėjo paslėpti visus trūkumus, bet vėliau atradau žaidimą, supratau, kad žaisti yra būtina. Labai daug gražių minčių siūlė ir architektai, ir menotyrininkai. Žaidime yra kūryba“, – įsitikinusi Vilma.