5/04/2014

Dizainerė Vilma Marė: supratau, kad Amerikoje prarandu savo vaikus

Tiesa, vyrą ir savo vaikų tėvą Vilma paliko ne su visam, o tik tol, kol atsidžiaugs Lietuva, o vaikai išmoks lietuvių kalbos, papročių. Tikisi po metų grįžti į namus Hadsone, Niujorko valstijoje.
Meniškos sielos moteris neslepia – Amerikoje pastaruoju metu ją daug kas liūdino, kasdienybė vargino, norėjosi kažkur pasisemti šviesos. „Būdavo: ryškią naktį žiūriu į dangų ir žinau, kad toks pats dangus ir Lietuvoje...“– kalbėjo nostalgiją jai jaučianti moteris.
Kokia buvo svarbiausia sugrįžimo dingstis ir priežastis? Ar tik noras pažiūrėti į dangų? „Vaikus auklėti lietuviškai“, – sako Vilma, jau pusmetį Kaune apsistojusi su savo atžalomis – 10-mečiu Augustu Margiriu ir 6-erių metukų dukra Adele. Sūnų pavadino pasaulietiškai Augustus, o štai dukros vardas turi lietuvišką istoriją.
„Savo babūnei Adelei pažadėjau, kad savo dukrai duosiu jos vardą ir šitaip ją palaiminsiu, bet gimė visiškai savita, labai žemiška mergaitė. Todėl prie pirmojo vardo Adelė pridėjome antrą vardą Žemė“, – neįprastą vardo parinkimą paaiškino savo vaikų ateitimi susirūpinusi moteris.
„Mano vaikai jau nekalbėjo lietuviškai. Jie lankė amerikietišką darželį, mokyklą, kalbėjo tik angliškai ir aš supratau, kad juos prarandu. Kad juos atgaučiau, ir atsivežiau į Lietuvą. Sūnus laisvai kalba lietuviškai, linksniuoja, supranta linksnių prasmę, po pamokų mokosi groti kanklėmis; tiesa, mokytis dainavimo atsisako, tai jam neatrodo labai šaunu. O štai jo sesė Adelė dainuoja, brolis jai pritaria kanklėmis“,– pusmečio pasiekimus vardijo Vilma. Moteris nenori, kad jos vaikai pakartotų jos vyro suomio tautinės tapatybės istoriją.
„Mano vyro mama į Ameriką atvyko 1960-aisiais, ir mano vyrą užaugino labai moderniai, „amerikoniškai“. Kai jis nuvyksta į Suomiją pas savo močiutę, nesupranta, apie ką ji kalba. Jis jaučia, kad yra praradęs ryšį su savo šaknimis, jam nesuprantama jų kasdienybė, nesupranta apie ką kalba jo motina su savo broliais ir seserimis. Tai matydamas sutinka su lietuvišku mūsų vaikų auklėjimu, nes suomiškai išauklėti jis nesugebėtų. Galbūt vyro mama ir nesupranta, kodėl mes su savo vaikais taip elgiamės, bet kai išgirs juos gražiai kalbant, lietuviškai dainuojant, galbūt supras ir pripažins. Žinot, suomiai sunkiai pripažįsta savo klaidas“, – juokdamasi ištaria lietuvė.
Suomija – neatrasta, bet artima jai žemė. Labiausiai patinka Laplandija. Ten žmonės gyvena kliaudamiesi savo protėvių dvasia, ir visi jos ženklai, simboliai įaugę į kasdienybę ir netgi į komerciją. Pietinė Suomija, Kouvola, Helsinkis, kur Vilmai teko gyventi – labai sušiuolaikinta, sudalykinta, ir šeimose nepajusi jokio autentiškumo. Nelabai dainuoja, nelabai žaidžia senuosius žaidimus, tokius, kurių Vilmos vaikai mokosi lankydami folkloro būrelį pas dainavimo mokytoją Vitą Braziulienę, „Ratilėlio“ ansamblį.
„Viešint per Kalėdas Suomijoje į lietuviškus žaidimus žaidžiančius mano vaikus giminaičių suomių vaikai žiūrėjo truputį skeptiškai, galbūt manydami, kad tai kažkokios atgyvenos. Vis tiek jiems papasakojome, kodėl mes dabar Lietuvoje gyvenam ir kodėl mums tai svarbu“, - sakė Suomijoje apsilankiusi moteris. Ten ji susitiko ir su savo vyru Polu Craytonu – dainininku ir poetu, pasirinkusiu Slink Moss pseudonimą. „Lietuvoje jį visi vadina Povilu“, – laiminga šypsojosi Vilma.
Kokie keliai ją nuvedė į Ameriką, o vėliau į Suomiją? Sako, kad jai visada magėjo pažinti, pamatyti neatrasta. Vaikystės vasaromis Vilma su mama labai dažnai važiuodavo į Palangą ir vakarais mėgo į jūrą palydėti saulę. „Tada dar nesupratau, ką mes ten darome, iš tiesų tai kartojome savo protėvių ritualą. Ten, kur ji leidosi, tie Vakarai, buvo pasaulis, kurį man būtinai reikėjo pasiekti ir aplankyti. Buvau tikra, kad Saulė leidžiasi Amerikoje“, – šyptelėjo moteris.
Savo pėdsaką paliko ir Kauno J. Jablonskio vidurinė mokykla, kurioje Vilma mokėsi ir kurioje Vakarų kultas buvo labai stiprus: „Studijuodama menus S. Žuko taikomosios dailės technikume jau žinojau, kad tuos menus turiu kurti Vakaruose. Lietuvoje prasidėjo Atgimimas, revoliucija, visus užvaldė politika, menai atsitraukė į antrą planą, merdėjo. Mačiau, kad man reikia išvykti ir išvykti labai norėjau“, – neslėpė.
Nuvykus, kad pragyventų, nepražūtų, teko pasitelkti ne tik kūrybiškumą, bet ir verslumą, kuris slėpėsi slaptoje menininkės smegenų kertelėje. Nepatiko dirbti kitiems žmonėms, norėjosi dirbti pačiai sau, ėmėsi veiklos. Bet kai dirbi sau, pasak Vilmos, turi mokėti kitiems išaiškinti, ką ir kodėl darai, į kurią pusę judi, ko sieki savo darbuose. Vėliau iškilo savasties, autentiškumo dilema - susitapatinti su visais ar siekti originalumo, pabandyti išsiskirti iš kitų. Pasirinko antrą variantą.
„Mano devizas gyvenime – kurti madą, kurti grožį, rūpintis savastimi, autentika, ir viso to mes baltai turime semtis iš savo protėvių, ir visa tai atgaivinti. Tarkime, aš vaikštau Palangos Gintaro muziejuje ir gėriuosi baltišku gintarą. Idėjų semiuosi iš jo grafikos, o ne iš tautinių kostiumų. Nenoriu semtis iš tautinio kostiumo – tai būtų pernelyg seklu. O štai gintaro, metalo juvelyrikos i netgi keramikos savitumą su malonumu perteikiu per audinį“, – savo kūrybiškumo ir įkvėpimo šaltinį atskleidžia dizainerė.
Vilmos Marės drabužių išskirtinumas – linijinė-grafinė estetika, aptinkama visuose jos drabužiuose. Ta pati, kuria baltai nuo seno „brūkšniuoja“, dekoruoja keramiką, metalą ir kuri išreiškia mūsų tautos nuoseklumą, pastovumą, sėslumą, ritmiškumą ir netgi darbštumą. Tai atsispindi ir jos kurtuose kostiumuose, paltuose, suknelėse, švarkeliuose.
„Savo parduotuvėje aš mėgstu klausytis radioira. lv, kuris transliuoja baltišką, latvišką muziką. Ateina amerikietė į mano parduotuvę, perbraukia ranka per švarkelį, sijoną ir sako: „Čia man kažkas artimo“ ir klausia, iš kur aš esanti. Atsakau, kad iš baltų kraštų. „Tikrai? Mano prosenelė buvo gudė“. Joje atgijo baltiškumas! Ji ne lietuvė, ne latvė, bet vis tiek iš to krašto. Iš LDK teritorijos“, - pastebi Vilma, savo drabužių parduotuvės „Baltiškas stilius“ Hadsone iškabai pasirinkusi plevėsuojančią baltišką skraistę.
„Parduotuvę atidariau prieš šešis metus, išsilaikau, o tai, ką Amerikoje susitaupau, galiu atvažiavusi į Lietuvą išleisti ir iš to gyventi. Tai, ką sumąstau viešėdama Lietuvoje, Amerikoje įgyvendinu. Ir tai įrodymas, kad sumanymai pasiteisina“, – kukliai pasidžiaugia Lietuvoje savo dirbtuves turinti moteris.
Praėjusį rudenį taip pat kukliai Kaune, „Koko boutique“, Vilma pristatė dar vieną drabužių kolekciją „Moteris Valdovė“ dalykiškoms, svarbias pareigas užimančioms moterims. Joms sukūrė drabužius, atspindinčius ne tik valdingąsias, versliausias jų puses, bet ir jų subtilumą, moteriškumą, švelnumą.
Savo mūza šįkart pasirinko sportininkę, olimpietę Austrą Skujytę. „Man labai patiko Austros transformacija. Aukšta, liekna, stipri lietuvaitė, beje, visada su treningais, virto subtilia moterimi. Labai apsidžiaugiau, kai mano sūnaus trenerė pasiūlė ją pasikviesti į pristatymą ir smagu, kad mūsų darbas nenuėjo niekais ir juokais“, – pasidžiaugė menininkė.
Modeliais sutiko pabūti ir moterų krizių konsultantė Laima Ruibytė, žolintė Danutė Kunčienė, kraštovaizdžio dizainerė Audronė Daubarienė. O taip pat įvaizdžio konsultantė Rasa Povilaitienė, pasak Vilmos, labai reikalinga asmenybė, ją pristačiusi visuomenei, išreiškianti svarbią nuomonę apie Vilmos kūrybą. „Nesu žinoma, nesu girdėta, man reikėjo tokio žmogaus, kuris mylėtų ir išmanytų mados ir įvaizdžio pasaulį“, – R. Povilaitės draugyste džiaugėsi Vilma.
Finansinių pasikeitimų Vilmos gyvenime po to neįvyko, moterys nepuolė masiškai pirkti jos drabužių, bet Vilma nesisieloja. „Man nereikia reklamuotis, kad kuo daugiau parduočiau. Aš tikiu mūsų protėvių kultūriniais principais: kuo daugiau dovanosiu ar mainais siulysiu savo darbus, tuo sparčiau eis iš lūpų į lūpas, iš moters pas moterį žinai apie mano kuriamos aprangos privalumus ir jos Baltiską stilių, ir aš laimėsiu. Moterys sakys: „Aš noriu nešioti Lietuvoje gamintus drabužius, noriu turėti rūbus, „kalbančius baltiškai“, – šypsojosi nepataisoma idealistė.
Dizainerė savo kolekcijas yra pristačiusi JAV, Prancūzijoje, Japonijoje. 1999 metais „Art Director's Club“ už kūrybą yra pelniusi sidabro medalį. Yra dirbusi kostiumų dizainere Niujorko teatro grupėse „WaxFactory“, Ridge Theater and Stage Works“. Vilmos darbų galima rasti daugelyje parduotuvių Lietuvoje ir JAV.
Amerikoje Vilmos drabužius perka netgi juodaodės, su kuriomis mus, pasak Vilmos, jungia prigimtinės, bendražmogiškos vertybės: tikėjimas į Saulę ir Žemę, keturis gamtos elementus.
Vyraujančios jos drabužių spalvos – žalia, juoda, pilka. Noktiurninės, tamsios, patamsintos. „Jas puošiu linijomis, kurios lieknina bet kurios tautybės ar rasės moteris. Jos priverčia stiebtis į viršų, į saulę ir tai moterims patinka, pakylėja jų dvasią, padeda augti kaip asmenybėms,“ – pasirinktą kūrybos koncepciją dėstė menininkė.
Augti dvasiškai pačiai Vilmai padeda ir lietuviškos, baltiškos šventės, kurių gyvenant Lietuvoje netrūksta. „Mums labai svarbi „Romuvos“ stovykla, kuriai vadovauja Inijos ir Jono Trinkūnų šeima. Labai svarbu festivalis „Mėnuo Juodaragis“, jame pabuvojome jau tris kartus. Du kartus specialiai skridome iš Amerikos, tik pernai vasarą skristi nebereikėjo,– pasidžiaugė moteris. – Pati esu gimusi Zarasuose, kuriuos kažkada sklandė stipri slaviška dvasia, rusiški posakiai, o dabar, kai išgirstu festivalyje dainuojant latviškai, gudiškai, dzūkiskai, širdį kaip medumi tepa...“
Lagaminų krautis į Ameriką neskubės. Per vasarą ketina aplankyti folkloro festivalius, stovyklas, maga pakeliauti po Lietuvą. „Pernai dviračiais per Lietuvą su vaikais sukorėme 300 km. Patys susigalvojome maršrutą per Aukštaitijos nacionalinį parką. Vieną dieną pailsėdami nuvažiavome nuo Ginučių iki Minčios kaimo. Išmanaus telefono nutarėme neturėti, nors gal ir kvailas sprendimas? Užtat truputį buvom paklydę, bet buvo smagu. Kai paklysti, tenka pasibelsti į vieną-kitą sodybą, su žmonėmis pabendrauti, atsigerti šulinio vandens, nusipirkti ką tik pamelžto pieno litrą“, – romantika alsuojančius vasaros nuotykius prisiminė moteris.
Vakarais, kai ateidavo metas kažkur apsistoti nakčiai, dairydavosi sodybos, iš kurios dūmelis rūktų, reiškia, kad ten nieko netrūksta, kur gėlės žydėtų, tai reiškia, ten bus geri žmonės, ir juos priims. „Turėjom savo palapinę, bet žmonės dažnai sakydavo: „Kur jūs čia sode su tavo palapine... Eikit trobon“ ir užleisdavo mums savo lovą. Pamato – mama su dviem vaikais, stengiasi padėti, labai daug šilumos sulaukėme. Šiemet norim tokią kelionę pakartoti per Žemaitiją“, – būsimos vasaros planus dėlioja Vilma.
Galutinio sprendimo dėl gyvenamosios vietos nei Vilma,nei jos vyras priimti neskuba. „Mes dabar – kaip tie mitiniai graikų Dievai Atlantai. Turime suspėti pagyventi ir Amerikoje, ir Lietuvoje. Taip daro daug lietuvių pasauliečių, ir taip šiais laikais būtina. Sugrįžti į Lietuvą nebegalime, nes mano vyras priklauso visai kitai kultūrai. Pamiršti Lietuvos aš negaliu. Taigi turime gyventi abipus Atlanto“, – įsitikinusi šiuolaikiška balte save vadinanti Vilma Marė.

Šaltinis alfa.lt Žiūrėti geleriją