5/28/2014

Lietuvos žinios - "Užtrukusi dizainerės viešnagė"

http://lzinios.lt/lzinios/Zmones/uztrukusi-dizaineres-viesnage/180386
Užtrukusi dizainerės viešnagė
Kristina KUČINSKAITĖ
k.kucinskaite@lzinios.lt2014-05-24 06:00

Iš fotosesijos apie senovės lietuvių viduržiemio šventę. Vilma - kairėje. Nicholo Kahno ir Richardo Selesnicko nuotraukos
Dau­giau kaip prieš du de­šimt­me­čius į Ame­ri­ką emig­ra­vu­si ir da­bar tiek šia­me že­my­ne, tiek Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­ti di­zai­ne­rė Vil­ma Ma­rė ti­ki­no, kad vis­kas, kas jai nu­ti­ko, ki­lo iš no­ro ne­nuo­bo­džiau­ti. „Nuo­bo­du­lį pa­ži­nau vai­kys­tė­je, bi­jo­jau jo ir jau­čiau ka­žin ko­kią skriau­dą“, - pri­si­pa­ži­no mo­te­ris.
Į Kau­ną V. Ma­rė su še­še­rių du­kra Ade­le Do­ra Že­me ir de­šimt­me­čiu Au­gus­tu Mar­gi­riu at­skri­do prieš me­tus. Per tą lai­ką Ame­ri­kos pi­lie­ty­bę tu­rin­ti di­zai­ne­rė su­sit­var­kė lei­di­mą lai­ki­nai gy­ven­ti Lie­tu­vo­je, pri­sta­tė ke­le­tą pa­čios kur­tų dra­bu­žių ko­lek­ci­jų, daug bend­ra­vo su klien­tė­mis.

Per metus drabužių dizainerė Vilniuje ir Kaune pristatė keletą kolekcijų./Asmeninio albumo nuotrauka
No­rint su­pras­ti Vil­mos po­lin­kį į bal­tiš­ką­ją tra­di­ci­ją, rei­kė­tų pra­dė­ti pa­sa­ko­ji­mą nuo jos gi­mi­mo. Di­zai­ne­rės tė­vai su­si­tuo­kė bū­da­mi stu­den­tai. Vil­mos ma­ma dai­na­vo folk­lo­ro an­samb­ly­je, tė­tis fo­tog­ra­fuo­da­vo „Ro­mu­vos“ šven­tes Ker­na­vė­je, ta­čiau mer­gai­tei et­ni­nių ver­ty­bių ne­įs­kie­pi­jo. Tė­vai iš­sis­ky­rė, kai vien­tur­tei Vil­mai te­bu­vo pu­san­trų me­tu­kų. Ele­na Nau­ji­kie­nė nau­jos šei­mos ne­su­kū­rė ir du­krą užau­gi­no vie­na. „Jei ne ma­ma, ti­kriau­siai bū­čiau ne­iš­siug­džiu­si to­kio lais­vės po­jū­čio“, - pri­si­pa­ži­no pa­šne­ko­vė.
Dar mo­ky­da­ma­si Kau­no Jo­no Jab­lons­kio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je Vil­ma sa­vo šei­mos ne­pri­tek­lius slė­pė kur­da­ma dra­bu­žius. Ka­dan­gi siu­vo nuo ma­žų die­nų, ma­ma siu­va­mą­ją ma­ši­ną bū­si­mai di­zai­ne­rei pa­do­va­no­jo, kai jai bu­vo še­šio­li­ka me­tų. Vil­ma ne­abe­jo­jo, ko­kį ke­lią rink­tis, - įsto­jo į tuo­me­tį Ste­po Žu­ko tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­ku­mą.
„Vi­sa­da ko­vo­jau su „u­ni­for­mi­niu“ žmo­gaus įvaiz­džiu. Kaip da­bar pri­si­me­nu sa­vo pir­mą­sias pa­siū­tas su­kne­les, ku­rias vy­res­nie­ji man­da­giai kri­ti­ka­vo, esą siu­vu žar­nas deš­roms kimš­ti!“ - juo­kda­ma­si pa­sa­ko­jo di­zai­ne­rė.
Jos tei­gi­mu, ma­da – ge­ras gri­mas. Tai bū­das ne tik iš­reikš­ti sa­ve, sa­vo lai­ką, bet kar­tu ir iš­ra­din­gai slėp­ti skaus­mą.
Bai­gu­si tech­ni­ku­mą V. Ma­rė me­tus dir­bo pe­da­go­gi­nį dar­bą, ta­čiau tai jos ne­trau­kė. To­dėl vos su­lau­ku­si dė­dės siū­ly­mo su­kur­ti dra­bu­žius vie­nos sėk­min­gos fir­mos dar­buo­to­jams, su už­si­de­gi­mu ėmė­si nau­jos veik­los. Vė­liau dir­bo di­zai­ne­re Da­lios Tei­šers­ky­tės gro­žio tea­tre.
Ar­tė­jant 1990-ie­siems Vil­ma Kau­ne su­si­pa­ži­no su di­si­den­tu Gir­man­tu. Jis pro­tes­ta­vo prieš gy­ve­ni­mą oku­puo­to­je Lie­tu­vo­je ir nu­ta­rė emig­ruo­ti į Ame­ri­ką. „Su­si­tuo­kė­me, kar­tu pa­gy­ve­no­me 20 die­nų ir vy­ras iš­vy­ko. Iš pa­skos iš­skri­dau tik po pus­me­čio, te­ko il­gai lauk­ti bi­lie­tų iš Mask­vos į Niu­jor­ką, - sa­kė V. Ma­rė. - At­skri­dau tu­rė­da­ma vos 5 do­le­rius - juos ga­vau kaip pa­dė­ką iš Mask­vo­je pa­sik­ly­du­sių už­sie­nie­čių. Tuo­met Lie­tu­vo­je so­vie­ti­niams ban­kams bu­vo drau­džia­ma keis­ti rub­lius į va­liu­tą.“
Įsit­vir­tin­ti už At­lan­to bu­vo su­dė­tin­ga. Mo­te­ris iki šiol ne­pa­mirš­ta sa­vo pir­mo­sios avan­tiū­ros, kai tur­kų šei­mo­je vos pus­die­nį dir­bo auk­le. Lie­tu­vė ne­tu­rė­jo pa­tir­ties, kaip rei­kia pri­žiū­rė­ti vai­kus, tad, užuot bend­ra­vu­si su kū­di­kiu, kal­bi­no šei­mi­nin­kus, ap­žiū­ri­nė­jo pa­ka­bin­tas jų šei­mos nuo­trau­kas. „Va­ka­re jie pa­sa­kė ieš­ko­ję auk­lės, o ne drau­gės, ir ma­ne at­lei­do“, - da­bar juo­kda­ma­si pir­mą dar­bą Ame­ri­ko­je pri­si­mi­nė pa­šne­ko­vė.
Tuo­met mo­te­ris ne­sid­ro­vė­da­ma ki­bo į siu­vi­mą, dir­bo po 12 va­lan­dų per par­ą. Pro siu­vyk­los lan­gą V. Ma­rė nuo­lat ma­tė „Fas­hion Ins­ti­tu­te of Tech­no­lo­gy“ pa­sta­tą ir jau po me­tų pra­dė­jo ja­me mo­ky­tis. Vė­liau pa­kei­tė ne vie­ną dar­bą.
Vil­ma iš­te­kė­jo an­trą kar­tą. Už Vols­tri­te dir­ban­čio ir apie ak­ci­jų bir­žas bei fi­nan­sus pui­kiai iš­ma­nan­čio lie­tu­vio Al­fon­so. Bu­vo ir su­nkių, ir ža­vių gy­ve­ni­mo mi­nu­čių. „Tik mū­sų in­ves­ti­ci­niai in­te­re­sai iš­sis­ky­rė: aš kau­piau­si kū­ry­bai ir sa­vi­raiš­kai, o Al­pu­kas kau­pė ak­ci­jas“, - tei­gė lie­tu­vė.
Pa­gy­ve­nu­si san­tuo­ko­je pen­ke­rius me­tus, Vil­ma iš­sis­ky­rė su vy­ru. Ta­da su bū­riu me­ni­nin­kų iš­si­nuo­mo­jo pa­čia­me Man­ha­ta­no cen­tre esan­čią žy­dų si­na­go­gą, ap­si­gy­ve­no jo­je, ren­gė par­odas ir per­for­man­sus. Pa­sku­ti­nis di­zai­ne­ris, su ku­rio V. Ma­rė dir­bo, bu­vo ta­len­tin­ga­sis Mar­cas Ja­cob­sas.
„Sup­ra­tau, kad ga­liu kur­ti pa­ti. Pa­si­sam­džiau va­dy­bi­nin­kę, ėmė­me bend­rau­ti su dau­gy­bės krau­tu­vė­lių at­sto­vais. Ta­čiau pra­gy­ven­ti to ne­pa­ka­ko. Dau­giau lai­ko leis­da­vau prie te­le­fo­no skam­bin­da­ma ga­li­miems klien­tams, nei kur­da­ma“, - ne­slė­pė di­zai­ne­rė.
Be­ne po pu­san­trų me­tų mo­te­ris iš­si­nuo­mo­jo bu­tą su vaiz­du į uos­tą - tai jai pri­min­da­vo tė­vy­nę. „Kū­riau, do­mė­jau­si me­no ren­gi­niais, pri­sta­ti­nė­jau ko­lek­ci­jas, da­ly­va­vau kon­kur­suo­se. Vie­na­me jų – „Art Di­rec­tions Club“ – lai­mė­jau si­dab­ro me­da­lį. Ta­da pir­mą­syk ma­ne kal­bi­no spau­dos at­sto­vai, tarp jų - "iš ta­vo liūd­no ir pa­il­go vei­do aš pa­ži­nau ka­ra­lių ta­vy­je“, - ci­tuo­da­ma Vy­tau­to Ma­čer­nio žo­džius pri­si­mi­nė kū­rė­ja.
Po­ra su­sid­rau­ga­vo, o po pu­san­trų me­tų iš­kė­lė ves­tu­ves. Su­kne­lę Vil­mą pa­si­siu­vo pa­ti. Iš­kil­mės vy­ko 2002 02 20. Ši da­ta ir san­tuo­ka po­rai aso­ci­ja­vo­si su be­ga­ly­be. Svar­bi bu­vo ir ap­lin­ka tarp be­ga­li­nių ho­ri­zon­tų nuo Kets­ki­lo kal­nų vir­šū­nės, o kriok­lį jie pa­si­rin­ko kaip jung­tu­vių al­to­rių ir ten pri­sie­kė vie­nas ki­tam mei­lę. Iš­kart po ce­re­mo­ni­jos jau­na­ve­džiai iš­sku­bė­jo sli­di­nė­ti. Sli­di­nė­ji­mo cen­tro dar­buo­to­jai jiems ne­ti­kė­tai su­ren­gė va­ka­rė­lį. „La­bai sėk­min­gai pra­ūžė ma­no ves­tu­vės pen­kias­de­šim­čiai su­si­rin­ku­sių drau­gų. Ma­ma jo­se bu­vo pa­si­puo­šu­si tau­ti­niu kos­tiu­mu“, - sa­kė di­zai­ne­rė.

2003-ių­jų bir­že­lį gi­mė Au­gus­tus, vė­liau ga­vęs ir Mar­gi­rio var­dą. Tuo­met V. Ma­rė stu­di­ja­vo ly­gi­na­mą­ją mi­to­lo­gi­ją, bet iki bal­tų kul­tū­ros at­ra­di­mo dar bu­vo li­kęs il­gas ke­lias. Dai­ne­les sa­vo at­ža­lai ji dai­nuo­da­vo ang­liš­kai. Gi­mus du­krai vis­kas pa­si­kei­tė. „Su ja at­si­ra­do ir ma­no mei­lė Lie­tu­vai“, - pri­si­pa­ži­no mo­te­ris.
Vil­ma su vy­ru mu­zi­kan­tu ir me­ni­nin­ku, ži­no­mu Slink Moss sla­py­var­džiu, jau bu­vo iš­si­kė­lę gy­ven­ti į Had­so­ną – ma­žes­nį, bet kul­tū­rai ne­abe­jin­gą mies­te­lį. „Kar­tą iš­ma­ta­vau me­di­nės verps­te­lės rai­ži­nio pe­ri­me­trą, pa­di­di­nau jo mas­te­lį ir per­kė­liau į iš­kar­pų brė­ži­nius, o pa­skui iš­kir­pau ir su­siu­vau au­di­nį. Eu­re­ka! Ši­taip at­ra­dau ta­ke­lį į ori­gi­na­lo šal­ti­nį! Pra­dė­jau gi­lin­tis į tam ti­kras me­džia­gas ir jų ap­dir­bi­mo tech­ni­ką. Jau ta­da, 2004-ai­siais, su­pra­tau ap­ti­ku­si au­ten­tiš­ku­mo gys­lą“, - tvir­ti­no pa­šne­ko­vė.
Gi­mus du­krai Vil­ma per in­ter­ne­tą su­si­ra­do Lie­tu­vos vy­riau­sią­jį kri­vį Jo­ną Trin­kū­ną ir pa­pra­šė pa­lai­min­ti vai­kus pa­gal pro­tė­vių apei­gas. Bal­tiš­kos lie­tu­vių šak­nys trau­kė kas­kart la­biau, tei­kė kū­ry­bos pe­no. Į gim­ti­nę ji grįž­da­vo kas­met. O per­nai su­ma­nė Lie­tu­vo­je pa­bū­ti ne sa­vai­tę ar mė­ne­sį, bet me­tus. Įti­kin­ti vy­rą, jog tai – pro­tin­gas žings­nis, V. Ma­rei bu­vo ne­sun­ku. Mat Ame­ri­ko­je gi­mu­sio Pa­ulo ma­ma, suo­mė kos­mo­po­li­tė, ne­iš­mo­kė sū­naus sa­vo kal­bos. Nu­vy­ku­si į Suo­mi­ją po­ra su Pa­ulo ar­ti­mai­siais bend­rau­ja ang­liš­kai.
„Jis su­pra­to, kad man svar­bu, jog vai­kai mo­kė­tų kal­bė­ti lie­tu­viš­kai ir su­pras­tų lie­tu­vį kaip sa­vo bro­lį, ži­no­tų Lie­tu­vos is­to­ri­ją. To­dėl gi­li­na­mės į pri­gim­ti­nę kul­tū­rą, jos są­sa­jas, lan­ko­me tau­to­dai­lės bū­re­lį ir folk­lo­ro an­samb­lį Kau­no tau­ti­nės kul­tū­ros cen­tre“, - var­di­jo V. Ma­rė.
Ade­lė Do­ra Že­mė lie­tu­viš­kai pra­by­la net per mie­gus. Vai­kai žais­da­mi kal­ba­si ma­mos gim­tą­ja kal­ba. Vy­res­nė­lis lan­ko Kau­no Val­dor­fo mo­kyk­lą, o ma­žė­lė – dar­že­lį ir "Bal­tų ai­nių" spor­to mo­kyk­lą. Dvie­jų at­ža­lų ma­ma sten­gia­si ne­ap­si­krau­ti bui­ties rei­ka­lais. Na­mai jai rei­ka­lin­gi tik per­nak­vo­ti. Lie­tu­vo­je Vil­ma ne­tu­ri ir au­to­mo­bi­lio, va­ži­nė­ja vie­šuo­ju trans­por­tu ar­ba dvi­ra­čiu.
„Ag­re­sy­vio­ji Va­ka­rų kul­tū­ra ma­ne daž­nai py­ki­na. Per­ne­lyg su­si­reikš­mi­na­me, per daug var­to­ja­me. Kai ėmiau do­mė­tis sa­vo iš­ta­ko­mis, at­kak­liu, is­to­riš­kai tra­giš­ku mū­sų pri­gim­ti­nės re­li­gi­jos ke­liu, da­bar dar skau­džiai rea­guo­ju į oku­pa­ci­ją, tau­ti­nę mu­ta­ci­ją, ur­ba­nis­ti­nę gi­gan­to­ma­ni­ją ir pa­na­šius da­ly­kus“, - tei­gė V. Ma­rė.
Bir­že­lį šei­ma vėl iš­skren­da į Ame­ri­ką. „Grį­žę pirk­si­me put­pe­lių ir jas au­gin­si­me. Pa­siil­go­me sa­vo kai­mo ir dar­žų“, - aiš­ki­no V. Ma­rė. Ji iš­vyks­ta me­tams. Bet ki­tą va­sa­rą vėl ke­ti­na grįž­ti į Kau­ną dvy­li­kai mė­ne­sių.