5/04/2014

Menotyrininkės dr. R. Simanaitienės anotacija

DIZAINERĖS VILMOS MARĖS APRANGOS KOLEKCIJA GALERIJOJE „BALTA“

Pastaruoju laikotarpiu vienus metus ji praleidžia Lietuvoje, o kitus – Amerikoje ir toks ritmas tapo įprastas menininkės šeimai. Kita vertus, tai neabejotinai daro įtaką dizainerės kūrybai, nes paliekant Lietuvą ir išvykstant į kitą žemyną ir į kitonišką kultūrą, kur kas labiau jaučiama savo krašto nostalgija, vertinami ir puoselėjami nacionaliniai bruožai, išryškėja ženklus siekis propaguoti tautinį savitumą. Galbūt todėl visų autorės drabužių dizainas dvelkia lietuvybe, o mintys alsuoja patriotiškumu.
Nesenai Vilma Marė sukūrė aprangos kolekciją „Moteris Valdovė“ ir jos pagrindu organizavo fotosesiją. Pagrindine heroje čia tapo Lietuvos sporto žvaigždė, olimpietė Austra Skujytė, kurios įvaizdis puikiai atitiko menininkės įsivaizduojamą gražią tvirtą moterį, mūsų tautiškumo simbolį. (Čia derėtų prisiminti, kad įvairiose pasaulio vietose pabuvojusi, treniravusis ir dirbusi sportininkė šiandiena gyvena Lietuvoje: Kauno manieže ji perteikia lengvosios atletikos žinias vaikams.) Menininkė teigė, jog jai norėjosi prisidėti prie šios, Lietuvą užsienyje garsinančios moters įvairiapusiško portreto sukūrimo, todėl savo sumanymams pristatyti modeliu ji pasirinko Austrą. Taip garsios sportininkės, pasipuošusios Vilmos Marės sukurtais rūbais, nuotraukos, tapo pagrindu plakatams, eksponuojamiems įvairiuose aprangos salonuose ir parodose.
Besiruošiant parodai galerijoje „Balta“ taip pat buvo sukurtas plakatas su Austros Skujytės portretu. Drabužio bei vizualinio stiliaus pagalba jame siekta suderinti moterišką eleganciją, grakštumą ir dalykiškumą, rimtį, stengtasi išreikšti stiprios, nepriklausomos moters įvaizdį. Turint galvoje paminėtas ypatybes gimė ir parodos pavadinimas - „Madinga nepriklausomybė“.
Vis dėlto ši Vilmos Marės paroda turėjo dar vieną nepaprastai svarbų įkvėpimo šaltinį – ji buvo sugalvota kaip moderni lietuvių liaudies pasakos „Eglė Žalčių karalienė“ apmąstymų versija, kuomet lietuviškąjį mitą rūbo pagalba stengtasi perteikti įvairiasluoksniškai ir šiuolaikiškai, ir parodoje atspindėti įvairias mito interpretacijas, pateiktas tiek Lietuvos etnologų bei rašytojų, tiek ir pačios menininkės.
Iškilūs lietuvių tautosakos tyrinėtojai „Eglės Žalčių karalienės“ pasakoje aptiko įvairių kultūrinių ir mitologinių simbolių bei sąsajų. Etnologas Norbertas Vėlius dainuojamuosiuose pasakos intarpuose (Žilvino apraudojime, Eglės ir vaikų pasivertime medžiais) pastebėjo apeiginės tautosakos žanro − raudų intonacijas. Jo teigimu, eglės ir žalčio simboliai lietuvių folklore turėjo ryšį su vaisingumu: eglės su − žemės gyvybinėmis galiomis, žalčio − su gyvulių, žmonių vaisingumo simbolika. Abiejų personažų vardai buvo siejami su žalia spalva (žodis žaltys bei jo vardas Žilvinas kildinami iš žalias, želti), taip pat simbolizuojančia gyvybę, gamtos ciklą ir vaisingumą.
Menininkei kuriant parodinę rūbų kolekciją ir ieškant jos koloristinio sprendimo šie faktai, regis, taip pat buvo reikšmingi. Tai atsispindėjo drabužių deriniuose, sudarytuose iš mėlynos ir žalios, baltos ir pilkos spalvų, kurios tapatinamos su vandens, žemės, oro stichijomis ir atstovauja Eglės, kaip žaliaskario žemėje augančio medžio, ir Žilvino, kaip vandens gelmių valdovo, spalvinius kodus.
Istorikas ir filosofas Juozapas Algimantas Krikštopaitis pasaką aiškino kaip mišrios šeimos tragediją (Eglė yra iš „normalaus“ sausumos pasaulio, o Žilvinas − iš jūros, požemių). Čia galime įžvelgti ir nūdienos Lietuvos merginų situaciją, kuomet nutekėjusios į kitus kraštus, jos nori išlikti stipriomis, išlaikyti savąjį identitetą, asmeninę tautinę nepriklausomybę. Be abejonės, tokios legendos asociacijos yra modernios, vedančios į šiuolaikinės moters tapatybės paieškas.
Kita vertus, aiškindama savo sukurtą kolekciją Vilma Marė rėmėsi ir rašytojo Viktoro Katiliaus mintimis, kuris teigė, jog įvykių kulminacijoje Eglė pasielgė kaip mito arba epo žmogus, parodydama pasiaukojimą prisirišimą prie savo vyro ir atsidavimą jam, primenantį lietuvių genčių žūtbūtinę kovų heroiką. Taigi pasakos interpretacijose, o tuo pačiu ir parodoje, brėžiamos kelios semantinės linijos, atsiranda įvairios (iš dalies netgi skirtingos) aiškinimo galimybės, kurias pasirinkti galiausiai paliekama parodos žiūrovams.
Žvelgiant į parodoje pristatytą kolekciją čia matome keliolika ritmiškai išdėstytų kostiumų, kurie galerijos erdvėje eksponuojami sukabinti ant pakabų ir suvesti į koncentrinį apskritimą. Šis komponavimo būdas primena visose senosiose kultūrose (taip pat ir baltų) svarbų soliarinį ratą, šventyklos principą arba genties susirinkimo vietą.
Vilma Marė kuria įvairiausius drabužius. Visgi jos parodos koncepciją labiausiai atspindi moters rūbai: įvairaus ilgio švarkeliai, liemenės, sijonai ir papildomi aksesuarai – kepurėlės, riešinės, šaliai. Iš jų ir yra sukomplektuota galerijoje „Balta“ rodoma kolekcija. Žvelgiant į drabužių visumą, matome, kad į vientisą vaizdą apsijungia spalvos, siluetai, o taip pat vienas svarbiausių dalykų - rūbų apdaila. Ją dizainerės rūbuose sudaro nuostabios išryškintos siūlės, iš kurių Vilma Marė sukuria faktūriškus ornamentus, tapusius geriausiai atpažįstamu menininkės drabužio, o gal net jos stiliaus požymiu. Pati dizainerė aiškina, kad inspiracijų šiems ornamentams ji semiasi iš baltiškosios epochos. Visgi derėtų pabrėžti, jog šalia baltų meno įtakos, menininkę neabejotinai inspiruoja ir tautiškasis XIX a. kostiumas. Tai matome iš dailių ir kiek tipingų švarkelių, liemenių bei sijonų siluetų. O taip pat, kalbant apie dekoro faktūringumą ir kompoziciją, raštų vaizdinę sanklodą, neabejotinai galime prisiminti gotikos stiliaus ornamentiką, smailiosios arkos, rozetės, masverko motyvus, papildomus ir viduramžiško vertikalumo slinktimi rūbe. Šiuos gotikinius elementus sustiprina ir aksesuarų puošyba karoliukais, kurie dar labiau pabrėžia siūlės kontūro grožį ir turtingumą.
Aprangai sukurti Vilma Marė dažnai naudoja minkštas šiltas medžiagas, priglundančias prie kūno ir švelniai apgaubiančias bei išryškinančias žmogaus formas. Visus dizainerės sugalvotus modelius įgyvendina profesionalios siuvėjos, kai kurios iš jų – ilgametės siuvimo technologijų dėstytojos. Taigi tiek meninė, tiek techninė kolekcijų pusė yra nepriekaištingos.
Vilma Marė. Baltic style

Vilma Marė. Baltic style



Menotyrininkė


Dr. Raimonda Simanaitienė

Šaltinis galerijabalta.lt