Slide pagrindiniame

9/12/2017

Vilmos Marės „Saugos ženklai“ tekstilės galerijoje „Balta“









   Žinoma kostiumo dizainerė ir tekstilės menininkė Vilma Marė jau apie porą dešimtmečių gyvena tarp dviejų kultūrų ir kontinentų. Didesnę laiko dalį ji praleidžia kurdama Amerikoje, bet vasarai ar pusmečiui grįžusi į Lietuvą čia taip pat darbuojasi itin produktyviai: rengia personalines parodas, vadovauja rankdarbių ir aprangos dirbtuvėms, eksponuoja kūrinius dizaino savaitėse, madų dienose. Buvimas Lietuvoje dailininkei kaskart teikia galimybę prisiliesti prie jai brangių dalykų, etnokultūrinio pamato, kuris yra tapęs menininkės kūrybos pagrindu.

    Iš pastarųjų metų periodo norisi prisiminti keletą geriausiai dailininkės kūrybines nuostatas atspindėjusių Vilmos Marės parodų. Viena iš tokių parodų buvo 2014 metais Kauno galerijoje "Balta" veikusi unikalių drabužių paroda "Madinga nepriklausomybė", kurią autorė taip pat grindė ir "Eglės žalčių karalienės" sakme, šią istoriją siedama su dabarties aktualijomis. Besiruošiant šiai parodai buvo sukurtas plakatas su garsios lietuvių lengvaatletės, olimpietės Austros Skujytės atvaizdu. Drabužių bei vizualinio stiliaus pagalba jame bandyta išryškinti moters eleganciją, grakštumą ir stiprybę, išreikšti dalykiškos, nepriklausomos moters įvaizdį. Mąstant apie šias savybes tąsyk gimė ir parodos pavadinimas - „Madinga nepriklausomybė“. Tuo tarpu kitas šios parodos įkvėpimo šaltinis - pasaka „Eglė žalčių karalienė" - ekspoziciją taip pat pripildė įvairiomis semantinėmis reikšmėmis, nes čia demonstruojamus kostiumus autorei norėjosi traktuoti giliau, pagrįsti tiek Lietuvos etnologų bei rašytojų mintimis, tiek ir savomis versijomis. Tad pirmiausiai buvo prisiminta keletas aiškinimų, kuriuos „Eglės žalčių karalienės“ sakmės pagrindu iškėlė lietuvių tautosakos tyrinėtojai.

    Etnologo Norberto Vėliaus teigimu, Eglės ir Žalčio simboliai lietuvių folklore turėjo ryšį su vaisingumu. Abiejų personažų vardai buvo siejami su žalia spalva, simbolizuojančia gyvybę, gamtos ciklą ir vaisingumą. Kuriant kostiumų kolekciją ir ieškant jos koloristinio sprendimo menininkei šie faktai tapo reikšmingi. Parodoje tai atsispindėjo melsvų, žalsvų, balkšvų medžiagų deriniais, drabužių spalvų tapatinimu su vandens, žemės, oro stichijomis, Eglės ir Žilvino asmenimis. Rūbų ilgiai, dekorai taip pat išreiškė dviejų skirtingų polių priešpriešą. (Beje, žalios spalvos pomėgį, eglės, ąžuolo ir kitų lietuviškų medžių svarbą dailininkės kūryboje regime iki šiol.) 

    Filosofas Juozapas Algimantas Krikštopaitis "Eglės žalčių karalienės" pasaką aiškino kaip mišrios šeimos tragediją (Eglė yra iš sausumos pasaulio, o Žilvinas − iš jūros). Pasak menininkės, šioje paralelėje galime įžvelgti ir nūdienos Lietuvos merginų situaciją, kuomet nutekėjusios į kitus kraštus, jos visgi siekia išlaikyti savąjį identitetą, asmeninę ir tautinę nepriklausomybę. Be abejonės, minėtos asociacijos yra modernios, vedančios į šiuolaikinės moters tapatybės paieškas, tačiau tokias mintis teigusi paroda įsiminė ne tik kaip unikalios aprangos ekspozicija, bet ir kaip semantinis kostiumo interpretavimo pavyzdys, kurio nagrinėjimui gali būti pasitelkti naratyvinės, netgi semiotinės analizės pagrindai. Parodoje matėme ir apgalvotą, surežisuotą „Eglės žalčių karalienės“ kolekcijos eksponavimą: keliolika ant pakabų sukabintų ritmiškai išdėstytų drabužių galerijos erdvėje buvo suvesti į koncentrinį apskritimą. Šis būdas priminė visose senosiose kultūrose (taip pat ir baltų) svarbų soliarinį ratą, šventyklos principą arba genties susirinkimo vietą. Minėta Vilmos Marės paroda 2016 metais su papildomomis interpretacijomis rodyta ir Lietuvių dailės muziejuje Lemonte, o taip pat Cohoes miesto Dizaino centre Amerikoje.

    Pastaruoju laikotarpiu menininkė kuria parodų ciklą "Saugos ženklų" tema. Pirmoji iš šio ciklo parodų vėlgi buvo surengta Amerikoje, Lietuvos konsulate Niujorke. Čia eksponuoti meno kūriniai apjungė lietuvių protėvių baltų ir Amerikos čiabuvių indėnų simbolinius ornamentus, kuriais dailininkė dekoravo savo sukurtus rūbus ir tekstilinius audinius. (Beje, šios parodos metu buvo renkamos lėšos protestui prieš indėnų šventviečių naikinimą tiesiant dujų vamzdynus.)

    Antroji "Saugos ženklų" paroda 2017 metų vasaros pradžioje įvyko Vilniuje, garsaus išeivijos tekstilininko Antano Tamošaičio įkurtoje „Židinio“ galerijoje. Be abejo, minėta galerija buvo pasirinkta neatsitiktinai. Kadangi joje saugomi liaudies meno ornamentais ir ritmais persmelkti Antano ir Anastazijos Tamošaičių tekstilės darbai, menininkei ši kūrybinė erdvė atrodė dvasiškai artima. Vilniuje Vilma Marė eksponavo savo vasaros aprangos kolekciją „Saugos ženklai“ bei tekstilės instaliaciją „Sutarties menė“, apie kurias rašydama menotyrininkė Elena Koverienė dar kartą akcentavo, jog mūsų etninės kultūros, ypač baltiškųjų šaknų apmąstymai yra neabejotinai tapę esminiu šaltiniu dailininkės kuriamoje aprangoje. Tai tikriausiai paaiškinama gana natūraliai, nes palikus Lietuvą ir išvykus į kitą žemyną ir kultūrą, kur kas labiau jaučiama savo krašto nostalgija, kūryboje neretai puoselėjami nacionaliniai bruožai, išryškėja siekis vertinti tautinį savitumą ir praeitį. Akivaizdu, kad aiškindamasi meno paskirtį, įvardindama savus kūrinius ar tiesiog bendraudama menininkė nevengia ir archaiškų išsireiškimų, kalbinių daugiaprasmysčių, jai svarbi vydūniška mastysena.

    Beje, paroda Vilniuje ne tik siejosi su dailininkės mylimų baltiškų ornamentų propagavimu ar su devyniolikto amžiaus liaudiškąja lietuvių tekstilės tradicija, kurią tarpukaryje puoselėjo Tamošaičiai. Kartu ji buvo skirta persikėlėlių, pabėgėlių, ieškančių naujos tėvynės ir prieblobsčio, tematikai. Menininkės manymu, priimdami klajojančius žmones, bendrumą su jais galime pajausti meno ir meninio bendravimo dėka, nes bandant kalbėtis kultūrinio paveldo kalba (tarkime, prisimenant universalius geometrinius raštus - saugos ženklus drabužyje) greičiau randame tarpusavio supratimą. Todėl rengdama personalines parodas autorė nestokoja išsamaus turinio paieškų: tiek ornamentais papuošti dekoratyvūs tekstiliniai audiniai, tiek ir funkcionalūs, dėvėti tinkami drabužiai jos parodų kontekstuose, visų pirma, pateikiami kaip prasmingi meniniai objektai.

    Vilniaus "Židinio galerijos" ekspozicija tapo preliudija ir šiuo metu Kaune, tekstilės galerijoje „Balta“ veikiančiai parodai „Saugos ženklai“. Čia, Kaune (gimtajame mieste, kuriame dailininkė studijavo aprangos dizainą ir kur visuomet apsistoja parvykdama iš Amerikos), konstruojant parodinę erdvę itin reikšmingas žodis tapo „namuose“: jį autorė netgi norėjo panaudoti parodos pavadinime.

    Pagrindiniais parodos akcentais galerijoje "Balta" neabejotinai laikytini siūtinio meno objektai – didžiuliai tekstiliniai audiniai, vaizduojantys miško medžius. Svarbiausias iš jų - visą parodos erdvę centruojantis, deivei Medeinai paskirtas tekstilės pano, kur žemę ir dangų jungiančių galingų, susiraizgiusių medžio šaknų, kamieno ir šakų įvaizdis buvo išgautas išradingai susiuvant ir siuvinėjant tamsų vilnonį audeklą, dažytą natūraliais juodojo riešutmedžio dažais. Siuvimo technika suformuotas iškilus reljefinis faktūringumas čia išryškino pagrindinį motyvą, kurį autorė traktuoja kaip "motiną-medį, kaip deivę Medeiną, nes jos būtis yra kerotis, šaknytis, gaivinti aplinką ir žmogaus sielą, suteikti įkvėpimą, šešėlį ir prieglobstį".

    Parodoje eksponuojami dar trys labai preziciškai įgyvendinti pano su medžių (ąžuolo, eglės ir beržo) vaizdiniais, kuriuos galima apžiūrėti iš vienodai kokybiškai apdirbtų gerosios ir blogosios audinio pusių. „Medžių“ ir sąlyginės namų aplinkos (miegamojo) apsuptyje matome ir lovelę – lopšį, apdengtą subtiliu, raštais išsiuvinėtu baltos vilnelės apklotu. Dailininkė teigia, jog jai norėjosi, kad visa instaliatyvi parodos erdvė primintų skaidrų sapną, o audekluose, drabužiuose panaudoti baltų ornamentai išreikštų namams būtiną ženklinę prasmę - savotišką apsaugą.      

    Galerijos salėje taip pat demonstruojami dėvėjimui skirti autoriniai lininiai ir vilnoniai Vilmos Marės kostiumai. Jie eksponuojami taip, tarsi primintų namų aplinką ir būvį šeimoje - poilsio kambarį ar miegojimo patalpą, kuriai būtina šviesi, saugi atmosfera. Vieni aprėdai lyg vėliavos kabo erdvėje, kiti talpinami ant pakabų, dedami ant kėdžių. Šie labiausiai asocijuojasi su mūsų realiu gyvenimu, buitimi, kuomet vyras ar moteris, grįžę namo ir nusiėmę rūbą, dažniausiai jį paprasčiausiai palieka užmestą ant kėdės atkaltės ar kabina į spintą.

    Visi Vilmos Marės drabužiai yra nesudėtingos, nešiojimui patogios konstrukcijos, laisvų siluetų, pasižymintys itin gražiu siuvinėjimu baltiškais švaistiklio, žalčiuko, rombelio, varlytės ar kryželio raštais. Šie raštai įdomūs ne tik vizualine raiška, bet ir atlikimo būdu. Jų įgyvendinimui menininkė visą vasarą buvo pasitelkusi moterų, susibėgusių iš įvairių Lietuvos kampelių, pagalbą. Gausus šių talkininkių ratas tiesiog atsiliepė į dailininkės internete paskelbtą kvietimą. Savo laisvu laiku susibūrusios moterys mokėsi siuvinėjimo, dygsniavimo. Išmoko ir trisluoksnės Pietų Amerikos indėnų tekstilės apdirbimo technikos „mole“, kuri šį kartą ir yra daugiausiai naudojama Vilmos Marės eksponuojamų drabužių apdailoje. Minėti susibūrimai liepos-rugpjūčio mėnesiais vyko Kaune, Šventojoje, prie Ilgio ežero Dzūkijoje, "Romuvos" ir "Dieveniškių vijų" stovyklos surengtos Švenčionių ir Šalčininkų rajonuose. Žinoma, dirbant bendruomenėje įgytos ne tik techninės žinios, bet patirtas ir bendravimo džiaugsmas, netgi savotiškos meditavimas. Todėl dailininkė parodos veikimo galerijoje „Balta“ metu kviečia moteris toliau tęsti rankdarbystės pamokas.

menotyrininkė dr. Raimonda Simanaitienė


8/18/2017

New exhibit in Kaunas, Lithuania





August 23 - September 30, 2017

Vilma Marė
Saugos Ženklai/ Signs for Protection
+370 640 93412

Galerija Balta
M. Valančiaus g. 21, Kaunas LT - 44275
http://www.galerijabalta.lt
tel.: 8 37  20 08 85, 8 680  26 438
Mon-Fri 10-18, Sat 10-16

Fashion and surface design reflecting Baltic heritage
#CreatingBeautyThatProtects


It's a third exhibit by Vilma Mare portraying the beauty created to protect us.
First installation of sartorial art filled the space at The General Consulate of Lithuania in New York, USA introducing Baltic indigenous protective mindset where Man and Nature are in harmony.
Second - the space in museum of Lithuanian textiles collected and created by A.+A. Tamosaitis and Vilnius Art Academy. Vilma Mare seeked visual agreement here between foreign and origin culture,  imprinted and sovereign beauty, followed and authentic fashion. Author selected Baltic ornaments by their mythological interface with deities and native nature + their symbolic manifestations. Modern expression of protective signs is achieved by literally layering textiles as cultural tiers, then cutting them open to discover the power of one's origin.

- Designer Ready-To-Wear and Custom Orders (30-500€).
- Hand stitching groups and individual handwork lessons (10€ per hour).